top of page

Lietuvos žmogaus teisių forumas iš pirmų lūpų

Savo įspūdžiais dalinasi organizacijos steigėja, direktorė Urtė Žukauskaitė-Zabukė

Gruodžio 9d. dalyvavau Nacionaliniame žmogaus teisių forume ir ten vykusioje diskusijoje „Religijos laisvė karo akivaizdoje“. Labai nustebau, kad žmogaus teisių forume, kalbant apie religijos laisvę visiškai neliečiama laisvė tos religijos neturėti- būtent dėl to pasiūliau savo kandidatūrą diskusijoje dalyvauti, tačiau, tokios galimybės nebebuvo ir sudalyvauti galėjau tik užduodant klausimą iš salės. Viskas dėl to gerai, tačiau manau, kad:

☀️ Kalbant apie religiją, negalime pamiršti ir nereligingos populiacijos dalies (ji auga).

☀️ Kalbant apie religijos (ir netikėjimo) laisvę privalome kalbėti ir apie gyvenimo įprasminimo paslaugas teikiančių organizacijų atsakomybę.


Kelios įžvalgos iš vykusios diskusijos. Šiuo metu, Lietuvoje religinės organizicijos laisvai veikia remiantis LR Konstitucijos 26 ir 43 straipsniais. 26str. kalba apie tai, kad minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma. 43str. kalba apie privilegijas suteikiantį valstybės pripažinimo statusą tradicinėms Bažnyčioms ir religinėms bendruomenės. Bei netradicinėms, kurios turi atramą visuomenėje. Šiame straipsnyje taip pat parašyta kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Tačiau, šiame straipsnyje taip pat visiškai neliečiama netikėjimo ir nereliginių organizacijų tema.


Gruodžio 2d. lankiausi Briuselyje, kur dalyvavau diskusijoje Europos komisijoje, organizuotoje komisaro Margaritis Schinas, pagal 17-ą Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo straipsnį. Jis samba taip: Dialogue with churches, religious associations and non-confessional organisations.

Šis straipsnis įtvirtina atvirą ir skaidrų ES institucijų bendradarbiavimą su religinėmis, o taip ir nereliginėmis organizacijomos. Ar turime tokį Lietuvoje? Kai iškėliau šį klausimą diskusijoje dalyvavusiems Seimo Žmogaus teisių komiteto nariams - Arūnas Valinskas, mano nuostabai, atsakymą pradėjo nuo “fellow humanist” ir minėjo, kad bando atstovėti nereligingų žmonių interesus diskusijose. Andrius Navickas, kuris taip pat labai atvirai ir priimančiai žiūri, kėlė klausimą: o ko jūs norite? Pripažinimo? Registruokitės kaip religinė bendrija. Pasakius, kad mes privilegijuotųjų būrelyje būti nenorime, o kaip tik šias privilegijas norime kritikuoti (beje, viena iš privilegijų- teikti dokumentus santuokos registravimui kas, aš manau, turėtų likti tik valstybės funkcija.) sulaukiau nustebimo ir nuomonės, kad mano noras, jog religijos turėtų NVO organizacijoms priklausančias teises ir nedaugiau, yra nerealus.

Nuo ko, mano nuomone, reikėtų pradėti ir ko trūksta:

👉 Visų pirma, skaidrumo - realios ir atviros statistikos (gal ji yra, tik aš nerandu?) Seimo nariai man patvirtino, kad Lietuvoje finansavimas religinėms bendruomenės skiriamas remiantis oficialiais surašymo duomenimis (2022 iš viso paskirstyta 1.597 mln.eur). Toks surašymas atliktas 2021 metais ir kitas bus daromas po dešimtmečio. Remiantis jais - Lietuvoje 74% save priskirai Romos Katalikų Bažnyčiai, 6% nė vienai, kas yra antra pagal dydį grupė, tačiau niekaip neatspindima nei įstatymuose, nei finansavime, nei atstovavime. Pavyzdžiui, Ortodoksų, kurie yra laikomi didžiausia religine mažuma yra vos 3.7%. Realiai, manau, kad nereligingų asmenų yra kur kas daugiau nei 6%, tačiau kadangi visi susirašė skirtingai (pvz kai kurie, juoko dėlei, save priskyrė Flying spagheti monster bažnyčiai) - jie pateko į kategoriją “kita” ir taip sumažino tikrąjį procentą. Lietuvos statistikos departamente informacija apie religines bendruomenes pateikiama kartu su informacija apie narystės organizacijas (asociacijas, profsąjungas, partijas). Skirtumas tas, kad apie religines bendruomenes yra tik įregistruotųjų sąrašas. Tuo tarpu, apie asociacijas/ profsąjungas/ partijas galima pasižiūrėti ir narių skaičius, ir gautas pajamas/ išlaidas. Taigi, visiškai neaišku kiek realiai pinigų gauna religinės bendrijos ir ką jos už juos nuveikia.

👉 Antra, diskusijų, į kurias būtų įtraukiami ne tik religijų bet ir nereliginių organzacijų atstovai. Kad ir kaip viešajame diskurse tai būtų nepopuliaru, tačiau nereligingi asmenys taip pat turi vertybes ir moralines nuostatas. Pavyzdžiui, aš labai norėčiau būti palaidota sukeliant kuo mažiau taršos, ekologinėse kapinėse, kur vietoj antkapių ir tvorų auga medžiai, tačiau mūsų įstatymai sako, kad kapinės tik valstybinės arba religinės, o žmogus privalo būti kremuojamas uždaroje dėžėje, nors aplinkosaugine prasme toks reikalavimas yra perteklinis. Diskusijoje, kadangi ji lietė karo kontekstą, pagrindinė mano kelta mintis buvo, kad negalime diskutuoti apie religiją praleidžiant didžiausią mažumą Lietuvoje- nereligingus asmenis. Jie susiduria su tomis pačiomis prasmės paieškomis bei problemomis kaip ir tie, kurie yra religingi. Ypač karo akivaizdoje - visuomenę sukausto beprasmybės jausmas, išsigrynina ir pasitikrinamos vertybės, iškyla egzistenciniai klausimai, o tai būtent prasmę ir paguodą teikiančių organizacijų laukas. Humanistai tiki, kad laisvė = atsakomybė, tad kviečiau performuluoti diskusijos klausimą: Kokia yra religijos ir nereliginių organizacijų atsakomybė karo akivaizdoje?

👉 Trečia, privilegijų ir valstybės pripažinimo peržiūra. Gruodžio 9d. vykusioje diskusijoje daugiausiai buvo aptariamas Ortodoksų bažnyčios atvejis karo kontekste, kur savo požiūriu dalinosi kunigas Vitalijus Mockus. Kaip supratau, lietuvoje Ortodoksų bažnyčia turi tradicinės religinės bendruomenės statusą, kas reiškia, kad valstybėje gali veikti laisvai, pagal savo kanonus ir valstybė į jos veiklą kištis negali. Problemėlė, kad centrinė šios religinės bendrijos valdžia - Maskvoje, o Lietuvoje ši Bažnyčia (dar katalikiškoje mokykloje išmokau, kad kai Bažnyčia rašai ir didžiosios - tai bendruomenė, o kai iš mažosios- pastatas) jokios realios savivaldos neturi. Tai reiškia, kad atsiskyrimo, prasidėjus karui, galimybės taip pat nėra, nes atsiskyrimui turi pritarti Maskvoje esanti valdžia. Valstybė, pagal mūsų istatymus, kištis negali. Lietuvoje esantys ir nepritariantys Kirillo pozicijai kunigai (Kirillas viešai pasisakė, kad kare dalyvaujantiems visos nuodėmės atleidžiamos, o tikėjimo požiūriu Rusai ir Ukrainiečiai - viena tauta), buvo tiesiog išmesti iš bažnyčios. Taigi, jokios galimybės keisti šią organizaciją nėra. Ir tai yra organizacija Lietuvoje turinti daug daugiau privilegijų nei bet kuri NVO ar biudžetinė įstaiga. Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad religinės organizacijos turi juridinio asmens teises, deja, nieko nekalba apie tų juridinių asmenų pareigas ir prievoles (tiesos dėlei, paskiro kalbėjimo yra - VMI, pavyzdžiui, tačiau viskas priklauso nuo Bažnyčių geranoriškomo mokėti mokesčius ir savo veiklas deklaruoti kaip apmokestinamas). Rezultatas- valstybei, o ne religinei doktrinai lojalūs kunigai liko ir be religijos “stogo”, ir be maldos namų, ir be valstybės paramos. Tą paramą gauna marionetinė organizacija valdoma iš Maskvos. Diskusijoje buvo paliestas ir kitas - Romuvos klausimas. Romuva, teoriškai atitinkanti visus valstybės pripažinimo reikalaujančius kriterijus vis dar nėra pripažinta (buvo patikinta, kad tai laiko klausimas). Panašiai ir su Jahovos liudytojais, kaip suprantu. Tačiau aš manau, kad tas nepripažinimas yra ne dėl to kad mes, kaip visuomenė, nenorime priimti įvairių religijų, o dėl to, kad jaučiame pavojų suteikdami tiek daug privilegijų ir neliečiamumo šviežioms organizacijoms, kurių nepažįstame. Ir man atrodo, kad tai yra problema. Įstatymas, suteikiantis tiek privilegijų, jog bandome jį taip apsunkinti, kad tik niekam daugiau tų privilegijų nereikėtų suteikti.

Pabaigai, grįžtu prie atsakomybės, kurią religijų temoje matau aš. Mano požiūriu, religinės ir gyvenimo pažiūrų organizacijos, kaip ir bet kuri kita NVO, tiesiog teikia paslaugas. Ar tai būtų ritualai, ar paramos ir priklausomybių centrai, kapelionų teikiama emocinė parama, hospisai, ect. Svarbu matyti ir skaidriai atliepti realius visuomenės poreikius. Tam mums būtinas skaidrumas ir realus tų poreikių įsivardijimas. Paslaugų teikimas tiems, kam reikia. Norėčiau, kad Lietuvoje būtų užtikrintas tikras religinis pluralizmas ir kalbėdami apie teises kalbėtume apie pareigas. Tai liberalios demokratijos pagrindas.

21 views0 comments
bottom of page